Su pailgintos grupės mokinukais kalbėjomės apie tuos kasdienius ,,bum” koridoriuose, klasėse, autobuse… Apie tuos susidūrimus, kurie kartais nutinka sąmoningai, o dažniausiai – visai netyčia.
Kaip jaučiamės, kai mus užgauna?O kai užgauname patys?
Ar visada randame drąsos atsiprašyti?
Žaidėme teatrinį žaidimą „Žirniai“. Vaikai, pabirę po visą mokyklą ir kiemą kūrė situacijas ir mokėsi rasti tinkamus žodžius:„Prašau nepyk, aš netyčia.“
„Nieko tokio, aš nepykstu.“
„Atleisk, kitą kartą būsiu atidesnis.“
Atsiprašymas – ne silpnybė.Atsiprašymas – stiprybės ženklas.
Neįtikėtina, kiek daug jau moka ir žino vaikai!
